Varžovė atsisakė

Vos kiek daugiau nei prieš ketverius metus šachmatais pradėjusi žaisti A. Jaškūnaitė tarp savo amžiaus grupės merginų šiandien jau yra viena iš geriausių šachmatininkių visoje šalyje. Aretą šiuo sportu „užkrėtė“ mama Dalia. Tiesa, rimtai žaisti mergina pradėjo tik tuomet, kai į Vilkaviškį dirbti atvyko marijampolietis treneris Rolandas Martinkus. Būtent jis ir paskatino jaunąją šachmatininkę siekti sporto aukštumų.
Pavasarį vykusiame Lietuvos merginų iki 18 metų čempionate A. Jaškūnaitė iškovojo prizinę trečiąją vietą. Pagal šių varžybų reglamentą, pirmąją vietą užėmusi sportininkė gali rinktis, kuriame čempionate, Pasaulio ar Europos, dalyvauti. Tai, kas lieka jai pasirinkus, atitenka antrąją vietą užėmusiai šachmatininkei.
Šiais metais Lietuvos merginų iki 18 metų čempionato nugalėtoja pasirinko vykti į Europos čempionatą, tad teisė keliauti į pasaulio pirmenybes atiteko antros vietos laimėtojai. Vis dėlto ji šia proga nepasinaudojo ir galimybę išvykti į Afriką perleido A. Jaškūnaitei.

Bijojo be reikalo

Vilkaviškietė taip pat kurį laiką dvejojo, ar keliauti į tokią tolimą šalį. Galutinį sprendimą priimti padėjo didžiulis šeimos, draugų, trenerio bei sporto mokyklos direktoriaus Algido Karaliaus palaikymas.
Čempionato organizatoriai įsipareigojo visas dalyves apgyvendinti ir pamaitinti, tačiau nefinansavo varžybų starto mokesčio ir sportininkių kelionės išlaidų. Čia vilkaviškietei pagalbos ranką ištiesė premjeras Algirdas Butkevičius, rajono sporto mokykla bei Lietuvos šachmatų federacija.
Sužinojusi apie galimybę keliauti į Pietų Afrikos Respubliką (PAR), Areta iš karto ėmė ruoštis būsimam čempionatui. Mergina sėmėsi patirties įvairiuose šachmatų turnyruose, vykusiuose ne tik Vilkaviškyje, bet ir Rygoje, Palangoje, Plateliuose bei Panevėžyje. Kartu su ja beveik visada kartu keliavo ir treneris R. Martinkus, kuris negailėjo patarimų, pamokymų, padėjo analizuoti būsimų priešininkų žaidimą.
Pasiruošimas nenuėjo veltui. Prieš varžybas PAR iš 65 dalyvių A. Jaškūnaitė buvo 51-oje klasifikacijos vietoje. Tačiau Lietuvos atstovė viršijo lūkesčius ir laimėjusi 4 kovas bei 2 sužaidusi lygiosiomis finišavo būdama 41-oje vietoje.
„Pradžioje labai koją kišo jaudulys. Neturėjau tokio rango varžybų patirties, tad kartais ilgiau nei varžovės užtrukdavau planuodama taktinius ėjimus. Dėl to netekau galimybės sėkmingiau pabaigti kai kurias kovas. Čempionato metu jaučiau didžiulį trenerio palaikymą ir pagalbą. Jis, apie vidurnaktį Lietuvos laiku sužinojęs būsimas mano varžoves, iki ryto spėdavo išanalizuoti jų žaidimo niuansus, paruošdavo taktikas ir internetu pateikdavo idėjas, kaip reikia kovoti prieš vieną ar kitą priešininkę. Buvo be galo įdomu žaisti prieš kitų pasaulio šalių atstoves. Supratau, kad bijojau visai be reikalo“, – prisipažino vilkaviškietė.

Puiki organizacija

Į PAR Areta keliavo ne viena. Ji vyko su penkiolikos narių delegacija. Tarp jų buvo ir dar vienas trenerio R. Martinkaus auklėtinis, marijampolietis Paulius Pultinevičius.
„Nuvykę į Afriką apsigyvenome Durbano mieste. Visi dalyviai įsikūrė viešbučiuose, išsidėsčiusiuose palei Indijos vandenyno pakrantę. Į varžybas iš viešbučio nuveždavo ir parveždavo, mus nuolat lydėdavo apsauga. Pasižvalgyti po miestą vieni nelabai ir galėjome. Čempionato organizacija buvo aukščiausio lygio“, – pasakojo pašnekovė.
Visos Pasaulio čempionato dvikovos vyko milžiniškoje arenoje, kurios ilgis siekia daugiau nei 1 kilometrą. Per dieną sportininkai žaisdavo po vieną arba po dvi partijas. Kiekviena iš jų kartais užsitęsdavo net iki 5 valandų. Tai, žinoma, labai išvargindavo.
Varžybas tiesiogiai buvo galima stebėti internete. Aretos mama prie kompiuterio ekrano iš Lietuvos nuolat sekdavo, kaip sekasi dukrai.
Po varginančių kovų šachmatininkai atgauti jėgas galėdavo maudydamiesi Indijos vandenyne. Kadangi dabar PAR yra pavasaris, oras šyla iki 20–25 laipsnių. Vandens temperatūra ten ištisus metus nenukrenta žemiau nei 20 laipsnių šilumos.

Draugiški žmonės

„Durbanas – turistinis miestas. Jame daug dangoraižių, stebina gražūs ir įspūdingi vaizdai. Nors Afrika garsėja savo skurdu, čia jo daug nematėme“, – pasakojo Pasaulio čempionato dalyvė.
Areta Afrikoje praleido beveik dvi savaites. Nors galimybių iš arčiau susipažinti su šia šalimi daug nebuvo, ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį.
Kai varžybose buvo paskelbta pertrauka, lietuvių delegacija leidosi į safarį po laukinę Afrikos gamtą. Čia vilkaviškietė matė laisvėje gyvenančius zebrus, begemotus, buivolus, žirafas, daugybę kitų egzotinių gyvūnų.
Labiausiai merginai šioje šalyje neįprasti buvo keli dalykai. Visų pirma, PAR, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, eismas vyksta kairiąja kelio puse. Šiek tiek keista Aretai pasirodė ir valgymo kultūra.
„Nors beveik neteko paragauti tradicinių afrikietiškų patiekalų, nes maistą buvo stengiamasi pritaikyti visų tautų atstovams, tačiau kai kurie vietinių valgymo įpročiai mums pasirodė neįprasti. Afrikiečiai, kaip ir britai, arbatą visada geria su pienu. Čia neverdama sriuba, bet užtat tris kartus per dieną patiekiama deserto, pats skaniausias valgomas vakare“, – juokėsi pašnekovė.

Ebolos grėsmė ir skrydis virš Ukrainos

Viešėdama šioje tolimoje Afrikos valstybėje A. Jaškūnaitė pro viešbučio langą spėjo išvysti ir tradicines afrikiečių vestuves. Pasak jos, vietinė tuoktuvių ceremonija šiek tiek primena lietuviškas iškilmes. Jaunavedžių porą taip pat sutuokia dvasininkas, juos pagerbia būrys svečių. Tačiau jaunoji nedėvi baltos suknelės, o būna pasipuošusi itin spalvingais ir ryškiais rūbais.
Prieš vykdama į Afriką Areta buvo daug girdėjusi apie šiame žemyne siaučiantį Ebolos virusą. Tiesa, pačios PAR ši liga dar nepasiekė. Pasaulio jaunių šachmatų čempionate nebuvo nė vieno atstovo iš šalių, kuriose plinta šis virusas.
Tai nebuvo vienintelė baimė, su kuria susidūrė mūsų rajono atstovė. Grįžtant namo buvo pranešta, kad skrendama virš Ukrainos teritorijos.
„Aš apskritai pirmą kartą skridau lėktuvu, o žinia, jog esame virš karo niokojamos Ukrainos, drąsos tikrai nepridėjo. Laimei, viskas baigėsi gerai“, – prisipažino iš tolimos kelionės į namus sugrįžusi A. Jaškūnaitė.

Andrius Grygelaitis